Riebalų rūgščių vaidmuo inkstų akmenligės patogenezėje

Inkstų akmenligė - tai daugiaveiksnė liga, kurios išsivystimui svarbi gyvensena, medžiagų apykaitos, aplinkos ir genetinė predispozicija, netgi geografiniai ypatumai. Dalis inkstų akmenligės patogenezės me­chanizmų yra susiję su riebalų rūgščių ar jų metabolitų apykaita.

Inkstų kanalėlių epitelinės ląstelės ekspresuoja receptorius insuli­nui. Išsivysčius atsparumui insulinui, proksimaliniuose inkstų kanalė­liuose sutrinka amonio jonų pernaša bei gamyba. Dėl padidėjusios lais­vųjų vandenilio jonų koncentracijos sumažėja šlapimo pH ir formuojasi uratiniai akmenys.

Metabolinį sindromą sudarantys komponentai lemia šlapimo sudė­ties pokyčius: padidėja šlapimo rūgšties ir kalcio jonų ekskrecija, suma­žėja citrato šalinimas su šlapimu ir šlapimo pH, todėl susidaro sąlygos formuotis uratiniams ir kalcio oksalatiniams ar fosfatiniams inkstų akmenims.

Eikozapentaeno ir dokozaheksaeno riebalų rūgštys pasižymi orga­nus saugančiu ir uždegimą slopinančiu poveikiu, kai suintensyvėja bū­tent iš omega 3 sintetinamų eikozanoidų ir jų oksidacijos produktų sintezė.

Sočiųjų riebalų rūgščių ir jų metabolitų kaupimasis ląstelėse suke­lia oksidacinį bei endoplazminio tinklo stresą. Šie procesai lemia inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelių apoptozę. Priešingu poveikiu pasižymi mononesočiosios ir polinesočiosios riebalų rūgštys - mažindamos endop­lazminio tinklo pažeidimą sukėlusių žymenų koncentraciją bei ląstelių apoptozę in vitro.

Ši literatūros apžvalga rodo, kad vis didėja susidomėjimas lipidų, riebalų rūgščių ir jų metabolitų sąsajomis su inkstų akmenligės patogeneze, o tai skatina ieškoti naujų patogenezės ryšių.